
Virgilijus Alekna atrodo kažkoks kitoks. Rimtesnis, nors niekada nebuvo vėjo pamušalas. Atviresnis, nors ir anksčiau pasakydavo viską, ką galvoja. Gal tik plaukuose daugiau balkšvų gijų, o aplink akis - daugiau raukšlių. Disko metikas vis dar spinduliuoja olimpine ramybe, nors pats neslepia: „Pekine man nepavyko savęs nuteikti“.
Pekino olimpinėse žaidynėse V.Alekna buvo pasiryžęs laimėti auksą. Kaip ir visi drąsūs žmonės, jis nevyniojo žodžių į vatą, o tiesiai sakė, kad jam nepatinka nei sidabro, nei bronzos blizgesys. Kad bet kuri kita vieta - ne pirmoji - jam yra pralaimėjimas.
Kiekvieną kartą paimdamas į rankas diską, 2000-ųjų Sidnėjaus ir 2004 metų Atėnų olimpinis čempionas kartojo sau, kad gali tai padaryti dar kartą: į gatves išginti džiūgaujančią Lietuvą ir pravirkdyti varžovus.
Tačiau tą rugpjūčio 19-osios vakarą Pekino nacionaliniame stadione V.Aleknos diskas skriejo arčiau nei Gerdo Kanterio ir Piotro Malachowskio. Lietuvos disko metimo legenda sustojo ties 67 m 79 cm.
Lenkas P.Malachowskis metė trimis centimetrais toliau, olimpiniu čempionu tapusio esto G.Kanterio diskas skriejo 68 m 82 cm.
V.Alekna nunarino galvą, pasveikino varžovus su pergale, o paskui užsidarė olimpiniame kaimelyje ir visą naktį nesudėjo bluosto: „Rytai man nesėkmingi.
Pernai per pasaulio čempionatą Japonijoje likau ketvirtas.
Šiemet irgi viskas buvo gerai, vėl nepasisekė. Jei Rytuose dar bus kokios varžybos, nebevažiuosiu“.
„Gyvenimo būdui“ 36 metų disko metikas atvirai pasakojo apie tai, ko Pekine jam pristigo iki aukso.
Apie tai, kiek reikia paaukoti, kad olimpinėse žaidynėse pakiltum ant pakylos.
Apie tai, kodėl bronzos medalis jam yra pralaimėjimas. Kaip ir būtų buvęs sidabras.
- Virgilijau, ar esate iš tų žmonių, kurie ilgai analizuoja, kodėl nutiko vienaip ar kitaip?
- Ką ten daug analizuosi. Viską greitai peržiūri, padarai išvadas ir kitą kartą stengsiesi klaidų nekartoti.
- O išvados kokios?
- Likau trečias. Nepavyko įgyvendinti tikslo ir Pekine laimėti aukso.
- Ar naktį po olimpiados disko metimo finalo buvote užmigęs?
- Ne. Pradėjau pratintis prie Lietuvos laiko. (Šypsosi.)
Mintys nedavė ramybės. Ir varžybos baigėsi vėlokai. Neužmigau. Gal tik paryčiais kokią valandėlę...
- Neslėpėte, kad ir bronza, ir sidabras jums - pralaimėjimas.
Ar ne per aukštus tikslus išsikėlėte?
- Šiemetiniai rezultatai rodė, kad tikslą išsikėliau pagal savo jėgas. Juolab kad olimpiados finalo rezultatai nebuvo aukšti.
Pastarosiose trejose žaidynėse, kuriose dalyvavau, nugalėtojas turėjo mesti daugiau kaip 69 metrus.
Atėnuose buvau visai arti 70 metrų (2004-ųjų žaidynėse V.Aleknos diskas skriejo 69 m 89 cm, 2000-aisiais Sidnėjuje - 69 m 30 cm. 1996 metais Atlantos žaidynėse debiutavęs lietuvis diską numetė 65 m 30 cm ir buvo penktas. Laimėjo vokietis Larsas Riedelis, kuris numetė 69 m 40 cm. - Red.) Šįmet priartėjome tik prie 69 metrų.
- Kas tai nulėmė - orų sąlygos, nervai?
- Gal įtampa. Ne visi padarė tai, apie ką galvojo. Net prieš žaidynes visi mano treniruočių rezultatai buvo puikūs, todėl natūralu, kad tikėjausi aukšto rezultato.
- Visa Lietuva iš jūsų norėjo aukso, apie kurį ir pats ne kartą šnekėjote. Ar spaudimas nepadarė jums meškos paslaugos?
- Spaudimas tikrai neturi įtakos. Tas spaudimas buvo pelnytas, nes rezultatai rodo, kad galima tikėtis. Jei būtų spaudimas, bet nebūtų pagrindo - sunkiai mesčiau 65 ar 66 metrus, - spausk nespaudęs, nieko neišspausi. O dabar mesdavau netoli 70 metrų.
- Kas disko metikui svarbiausia - smegenys, jėga ar technika?
- Labai svarbu mesti techniškai. Pekine nepavyko nė vieno bandymo atlikti taip, kaip norėjau.
Gal paveikė psichologinė įtampa? Gal iš vėžių išmušė pirmas nepavykęs bandymas?
Po sėkmingai atliktos pramankštos ir bandomųjų metimų tikėjau:viskas gerai, judesys yra toks, koks turi būti.
Tikėjausi ir norėjau pirmu bandymu mesti toli. Nepavyko (diskas atsitrenkė į tinklą. - Red.). Antras bandymas buvo tik tam, kad užsitikrinčiau vietą aštuonete (65 m 77 cm).
Trečiuoju bandymu norėjau mesti galingai, bet paskutinę išmetimo fazę padariau nereikalingą judesį, ir diskas vėl nenuskrido (64 m 42 cm).
Ketvirtajam bandymui įdėjau tikrai daug pastangų, bet diskas nulėkė tik netoli 68 m (67 m 79 cm). Per penktąjį (neįskaitytas) ir šeštąjį (67 m 18 cm) bandymus jau jaučiau, kad jėgos senka.
- Atrodote nepalaužiamas. Ar nervai jums irgi daro įtaką?
- Be abejo. Visi nervinamės. Anksčiau pavykdavo su tuo susitvarkyti. Dabar įtakos gal turi ir tai, kad nebuvau aiškus lyderis.
Juolab kad pernai pasaulio čempionate buvau tik ketvirtas. Tai neprideda pasitikėjimo. Pradedi abejoti savo jėgomis: ar iš tiesų gali?
Šį sezoną trūko užtikrintumo. Buvo varžybų, kuriose viskas buvo labai gerai. Bet buvo ir tokių, kur nei iš šio, nei iš to rezultatas - žemesnis keliais metrais.
Gali būti, kad ir metai turi įtakos. Man tai - nepatirtas dalykas.
Anksčiau tokių dalykų nebūdavo. Kad ir pažiūrėtume į praėjusį sezoną. Iki pasaulio čempionato tokių svyravimų nepasitaikydavo. Rezultatas svyruodavo, bet metru ar dviem. Šiemet pasitaikė, kad ir keturiais.
- 2006-aisiais tapęs Europos čempionu pasakojote, kad G.Kanterį įveikiate smegenimis, nes neprilygstate estui jėga.
Ar per pastaruosius porą metų kas nors pasikeitė?
- G.Kanteris Pekine neparodė nieko išskirtinio. Kaip ir pernai pasaulio čempionate. Jis tik vienąkart, varžybų pabaigoje, metė toliau (Pekine čempioniškas buvo ketvirtasis G.Kanterio metimas - 68 m 82 cm, pernai pasaulio čempionate Osakoje jo pergalę lėmė trečiasis bandymas - 68 m 94 cm. - Red.). Visi kiti metimai buvo daug trumpesni.
Gerdui didelė problema dalyvauti varžybose, kai atsiranda aiškus lyderis. Jei pirmaisiais bandymais kas nors numeta 68 ar 69 metrus, G.Kanteriui tampa sunku pakartoti tokį rezultatą. Tai labai matyti.
Galbūt G.Kanteris dar pasikeis, bet dabar jis turi tokią psichologinę problemą.
- Pekine irgi jau pirmuoju bandymu norėjote parblokšti G.Kanterį, bet diskas liko tinkle. Ar daug fizinių jėgų išeikvojote tam metimui?
- Kai rengiesi stipriam pirmajam bandymui, visiškai susikaupi ir negali sau leisti netgi mintelės: jeigu ką, viską darysiu per antrąjį bandymą.Susiplanuoji taip, kad atrodo, jog neturi kelio atgal.
O jei nepavyksta, viską staiga turi keisti ir save raminti.
Taip nuraminti, kad, neduok Dieve, nepaslystum, neužmintum ant sektoriaus ribos, kad antruoju bandymu taip numestum, jog galėtum bent ramiau atsikvėpti.
Bet jei ir antrasis bandymas būtų nesėkmingas! Kaip tada jaustis?! Kaip vėl viską savyje pakeisti?!
- Kiti disko metikai Pekine neslėpė, kad yra nustebę tik dėl trečiosios jūsų užimtos vietos.
Kaip paaiškinti V.Aleknos fenomeną, jei net G.Kanteris sakė, kad prieš paskutinį metimą bijojo tik jūsų?
- Gerai, kad bijo. Vadinasi, gerbia. (Šypsosi.)
Tačiau paaiškinimas paprastas. Gerdas šiemet prieš mane laimėjo tik antrą kartą.
Iki Pekino šiemet aš jį buvau įveikęs jau tris kartus. Vadinasi, iki olimpiados santykis buvo 3:1, todėl aišku, kuris kurio turi labiau bijoti.
O P.Malachowskis pirmą kartą gyvenime prieš mane laimėjo.
- Jūsų masažuotojas Zigmas Živatkauskas anksčiau prieš varžybas galėdavo pasakyti, kaip jums seksis.
Ar olimpinio starto rytą jis prognozavo, kiek numesite?
- Neklausiau. O ir po olimpiados neprisipažino.
Manau, kad Zigmas irgi buvo užtikrintas dėl gero mano pasirodymo, nes nebuvo priežasties abejoti. Jei būtų kokia traumelė maišiusi, būtų buvę kitaip. Bet treniruotės puikiai praėjo. Viskas buvo gerai.
-
Kur pasidėjote olimpinį bronzos medalį?- Nepamenu, kur tiksliai. Atrodo, kad kažkurioje spintos lentynoje. Kol kas. Paskui keliaus į saugyklą banke. Prie aukso.
- Olimpinėse žaidynėse debiutavote 1996-aisiais. Kokios nuotaikos vykote į Atlantą?
- Apie medalį kalbos nebuvo. Svarstėme, kad gerai būtų patekti į aštuntuką. Tačiau 1996-ųjų sezonas man buvo neblogas ir po kai kurių varžybų net buvo užsiminta, kad gal ir galėčiau pretenduoti į medalį.
Tais metais vienose varžybose Vokietijoje diską numečiau 67 m 82 cm ir aplenkiau abu vokiečius: L.Riedelį ir Jurgeną Shultą.
Todėl daug kas ėmė tikėti, kad Atlantoje galiu kabintis dėl medalio. Neužsikabinau, bet labai nedaug trūko ir realiai galėjau iškovoti - iki prizinės vietos trūko tik pusmetrio.
- 2000-aisiais Sidnėjuje ir 2004 metais Atėnuose jau jautėtės favoritas?
- Po Atlantos kitose žaidynėse jau planavau medalį.
Olimpiniai 2000-ieji man buvo sėkmingi, gerai mėčiau, kiekvienose varžybose jaučiausi labiau užtikrintas. Ėjau be pralaimėjimų.
Todėl ir pradėjau galvoti, kad olimpiadoje taip pat turiu nugalėti. Prieš žaidynes patyriau traumelę, bet ji nesukliudė paimti aukso.
Sidnėjuje pirmą kartą jaučiausi lyderis. Ta lyderio aura suteikia pasitikėjimo: aš stiprus, man niekas nebaisu, aš galiu toli mesti.
O šiemet taip nesijaučiau. Kilo abejonių, nepavyko savęs nuteikti, kad esu stipriausias ir niekas negali man sukliudyti.
- Kiek reikia paaukoti, kad pasirengtumėte olimpiadai?
- Ant aukuro reikia labai daug sudėti. Kiek konkrečiai? Nėra tokio recepto.
Olimpiada vyksta kas ketverius metus. Tikslą joje turi išsikelti kuo anksčiau. Praėjo vienerios varžybos, ir turi jau galvoti, kad po ketverių metų vėl bus svarbiausias tavo startas.
O visi kiti neolimpiniai metai - tarpinės stotelės.
Pasaulio ir Europos čempionatai - tarsi kontrolinės varžybos, kuriose gali pažiūrėti, kaip atrodai, ko siekti, ką tobulinti.
Londono žaidynėms turėčiau pradėti jau dabar rengtis. Bent jau psichologiškai.
Bet man tai daryti anksti, nes nežinau, ar tiek treniruosiuosi. Ketveri metai yra labai daug. Norėčiau apsiriboti metais iki pasaulio čempionato Berlyne.
Vyresnysis sūnus klausė: „Tėti, o tu dalyvausi Londono olimpiadoje?“ Ir jam atsakiau: „Nežinau“.
- Septyneriais metais už jus jaunesnis G.Kanteris ne kartą „gaudė vėją“ Amerikoje siekdamas pagerinti dar 1986-aisiais J.Schulto pasiektą pasaulio rekordą - 74 m 8 cm.
Jūsų laikrodis jau tiksi, ir galite pristigti tam laiko. O gal jau palaidojote šią svajonę?
- Dėl rekordo reikėtų specialiai važiuoti į JAV ir būti geros formos jau balandžio mėnesį. Kam man balandį būti geros formos? Kad laukuose pasiekčiau rekordą? Kas iš to?
Man nepatinka tokios varžybos, kokiose dalyvauja Gerdas.
Susirenka du trys diskininkai ir, pasikvietę teisėjus, varžybas surengia kažkur laukuose.
Buvo tokių atvejų, kad po tokių varžybų, nepatenkinti rezultatais, surengdavo naują turnyrą. Papūtė vėjas, ir vėl meta. Kokios čia varžybos? Tai - parodija.
Kitas dalykas, jei vyksta normalios varžybos stadione, kur susirenka gera kompanija - visi pajėgiausi diskininkai.
Jeigu rekordą pasieksi taip, kaip tai bando daryti G.Kanteris, kam nors gali kilti abejonių, kaip tai padarei, ar neužmynei ant linijos ir panašiai. O kai susirenkame visi, prašau - gerink. Apskritai geriau ne rekordą gerinti, o per olimpines žaidynes numesti 70 metrų.
- Kad ir koks nepatenkintas buvote savo pasirodymu Pekine, namo tikriausiai skubėjote, nes dar neturėjote daug laiko pasidžiaugti vasaros pradžioje gimusia pirmąja dukterimi Gabriele. Ar duktė atpažino tėvo rankas?
- Priėmė gerai. (Šypsosi.) Vis dar ja džiaugiamės. Gabrielė paaugo. Išvažiuodamas į Pekiną nejausdavau jos svorio, o dabar ir ranka įskausta, jei ilgiau palaikau.